Mėnuliui nušvietus miesto gatves
Kelyje pasirodė žvaigždė
O jai dingus
Tu pamatei jos atspindį mano akyse
Nustebau, pajutau, kaip noriu gyvent
Bet galiausiai tenka vėl iš naujo laukt
Nes dabar jau nežinau
Kodėl nebesigirdi tavo kuždesio
Kodėl jaučiu jog apakau
Ar ne nuo spindesio žvaigždės
O gal nuo liūdesio
Kurį regiu nuo tavo peties.
Man trūksta oro
Labai daug minčių...
Jei užtektų vien noro
Nebūtų kančių.
Nebūtų blogio
Būčiau aš ir, būtum tu.
Einu gatve, kurioj lietus lyja visada
Nes kitaip ašarų paslėpt nebesugebu.
Kartais pagalvoju, ką galėčiau atiduot
Ką galėčiau paaukoti,
Už tą laimės gabalėlį
Už paprastus namus, kuriuose kas nors lauktų.
Už tą minutę trumpą,
Kurioj nieks ant manęs nešauktų.
Kurioj, niekas už klaidas manęs nenubaustų.
Kuo toliau tuo labiau šalta
Kuo toliau tuo labiau aplinkui balta.
Einu gatve, kurioje dabar jau sninga, nebelyja.
Kurioj nemokantys kalbėti, iš skausmo prabyla.
Ledinės ašaros pjausto mano veidą
Palikdamos mano akyse dar vieną gilų randą.
Kuris braižo, kuris paišo tavo veidą ant mano žando.
Kai ašaros užtemdo akis
Kai nesėkmės užpuola viena po kitos
Nusišypsok
Juk šypsena, tai lašas spindulių.
Kyšančių pro debesis po audros.
Hey noriu šaukt, tačiau tavęs neklauso niekas
Hey, tu čia, tau skauda, tu čia, tu vienas.
Perplaukė žmonių minia, bet jie tavęs nematė.
Niekad, nenuleisk akių
Tu liksi įdomus.
Nepakelki rankų per aukštai
Nepriminsi kitų
Nebetilpsi į rėmus
Bet užtat arčiau bus dangus...
Įšalusios sienos, iškabinti paveikslai
Tiktais lašelis nulietas
Kai žingsnis keičia žingsnį
Rytojus keičia šią dieną
Kai žiemą šildo naktis
Skausmas kankina po vieną.
Nuodija tamsa...
WAIT |
